Vonios Antikos laikais

Vonios Antikos laikais

Šiais laikais komfortą priimame kaip neypatingą reiškinį, tiesiog privalantį egzistuoti mūsų gyvenimuose. Tačiau ar kada susimąstėte, jog prireikė ne vieno šimto metų, kad būtų sukurti žmonių gyvenimo patogumą ir kokybę didinantys daiktai, pavyzdžiui, patogios lovos, viryklės, skalbimo mašinos ir net vonios. Tiesa, vonių bei maudynių suvokimas ir funkcijos įvairiais amžiais kito.

Labai anksti suvokta, kad karšto vandens procedūros padeda gydyti negalavimus: dingsta susikaupęs nuovargis ir pagerėja nuotaika, be to, žmogus tampa švarus. Antikos laikais žmonės tikrai turėjo vonias, tačiau vonios ir vonių kambariai atrodė visiškai kitaip nei šiuolaikiniai ir buvo skirtos kelioms funkcijoms atlikti:

  • religinėms ceremonijoms,
  • ligų gydymui,
  • švarinimuisi, higienos palaikymui,
  • poilsiui,
  • socialinių santykių palaikymui (vonios buvo viešos ir žmonės (vyrai bei moterys) prausdavosi kartu).


Manyta, kad noras pasilepinti vandeniu atsirado jau Antikinėje Graikijoje, tačiau graikai nemažą dalį idėjų atsivežė iš Egipto. Idėjos, kas yra dušas, kokia turi būti pirtis bei kokiu būdu šildyti akmenines grindis į Graikiją atkeliavo iš Egipto. Vėliau iš graikų mėgavimąsi vandens procedūromis perėmė romėnai.

Romėnai taip pat buvo skatinami maudytis voniose, tačiau tokiu būdu jie ne tik apsišvarindavo, bet ir atsipalaiduodavo bei ilsėdavosi po treniruočių. Vėlyvosios Romos Imperijos laikais viešosios maudyklės tapo tikrais rūmais, kuriuose buvo marmuru išklotos salės, galerijos, patalpos sportiniams žaidimams, poilsio kambariai, užkandinės, paveikslų ir skulptūrų parodų salės, sodai. Įdomu tai, kad turtingesni žmonės galėdavo namuose įsikurti ir privačias maudykles, kurios buvo gerokai įmantresnės bei panašios į negilius baseinus, apsėmusius visą kambarį. Vonių gamybai romėnai naudojo marmurą. Šviną ir bronzą naudojo vamzdžių gamybai, kurie sudarė sudėtingą sistemą ir buvo reikalingi sanitarijos tikslais.